Pirmiausiai noriu papasakoti jums vieną nutikimą.

Neseniai buvau pas dantų gydytoją (šiurpuliukai iškart, ar ne?). Įsitaisiau stomatologinėje kėdėje, įsižiojau ir mintyse pradėjau skaičiuoti iki šimto, taip bandydama peršokti ne itin malonią dantų higienos procedūrą. Burzgiant keisčiausiems prietaisams, gydytoja eilinį kartą ėmė mane auklėti, kaip neteisingai ir neatsakingai aš prižiūriu dantis, kaip neskiriu pakankamai laiko tam, o aš ėmiau raudonuoti, graužti save, kad esu tokia netikša ir prisiekinėti sau, kad dabar tai jau tikrai pasitaisysiu. Gydytoja tęsė aiškinamąjį darbą, bet aš begirdėjau tik žodžių nuotrupas: tarpdančiai… kišenės… mikrobai… šepetukai…krapštukai… Pamečiau skaičių, kojų ir rankų raumenys įsitempė lyg sporto salėje ir tik viena aiški mintis sukosi mano galvoje – greičiau iš čia ištrūkti!

Deja, pabaiga ne greit atėjo. Kai jau atrodė, kad viskas, kad galiu stotis, gydytoja liepė likti kėdėje ir atsisukti į sieną, ant kurios kabojo plakatai su dantų nuotraukomis.

– Štai čia kaulas, čia šaknis, čia tarpdantis, štai taip atrodo kariesas, o taip – ištirpęs kaulas, štai taip gali nutikti, jei…,- gydytoja baksnojo į plakatą ir lyg mokytoja mokinukui kantriai dėstė pamoką.

Man tai darė įspūdį ir aš įsitraukiau į studiją, uždavinėdama klausimus ir stebėdamasi, kaip čia taip nutiko, kad lig šiol apie tai nieko nebuvau girdėjusi. Gydytoja nei kiek nenusistebėjo ir papasakojo savo įspūdžius iš ką tik apturėto seminaro:

-Vienas vokietis, atvažiavęs į Lietuvą vesti paskaitų gydytojams ir patyrinėjęs, kokia yra situacija čia, pradėjo savo seminarą ne nuo naujausių technologijų, o nuo moralo: „jei tiek daug žmonių pas jus turi tokius prastus dantis – kalti jūs, daktarai! Pasakoti reikia, mokinti žmones reikia!

-Tikrai, parašykite knygą apie tai! – entuziastingai pasiūliau gydytojai. -Tokią suprantamą, smagią, įtaigią, kaip man kad papasakojote dabar!

-Deja, negaliu tokio pobūdžio knygos rašyti – akademinė visuomenė mane pasmerks, nes apie tokius dalykus reikia kalbėti tik profesionalia kalba: moksliais faktais ir terminais.

Kaip aš nusiminiau! Labai norėjau, kad ji parašytų įdomią istoriją apie tai, kas gyvena mūsų burnose, kas nutinka kartais ir ką daryti, kad tai nenutiktų. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems to reikia! Su smagiais paveiksliukais ir normaliais, suprantamais patarimais. Juk mums paprastiems žmonės, ne medikams, kitaip „nedaeina“, ar ne?

O dabar įsivaizduokime, kad ši gydytoja ima ir parašo tokią knygą. Pavartyti gražu, viskas aišku, suprantama, paveiksliukai ir istorijos įkvepia, ir mes ją pirktumėme, nes tai mums skirta, ne akademikams, ne mokslininkams. O pas šią gydytoją eilės nusidriektų, nes tiesiog ja tikėtų ir pasitikėtų kur kas labiau.

Štai kas yra storytellingas ir štai kokia jo nauda. Faktai žmonių taip neveikia, kaip istorijos, nes istorijos su savo emociniu pavidalu sujudina kur kas didesnę mūsų smegenų dalį. Todėl mes istorijomis lengviau patikime ir įsimename.

Wikipedia šį terminą apibūdina taip: storytelling – tai dalijimasis istorijomis iš socialinės ir kultūrinės veiklos, kartais su improvizacijomis, teatrališkumu ir puošmenomis. Kiekviena kultūra turi savo istorijas ar pasakojimus, kurie bendrai naudojami pramogai, švietimui, kultūrai arba kaip moralinių vertybių ugdymo priemonė.

Storyteling ir literatūra turi daug panašių kūrybos principų ir kaip yra pasakęs rašytojas Julianas Barnesas:

„Literatūra yra grandiozinis, gražus ir puikiai sustruktūrizuotas melas, kuris pasako daugiau tiesos, nei bet koks faktų rinkinys“.

Snieguolė Kerpienė

2018.07.14